Kultūra

Jaunasis rašytojas – atvirai apie gyvenimą tarp Kybartų ir Londono

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija.

Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.

Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.

Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip…

„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas…

Apie jausmą būti savame krašte

Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.

Kiekvienas nusipelno būti mylimas

Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.

Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.

Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.

Noras išeiti virto apsisprendimu būti

Šiandien noriu parašyti apie tuos laikotarpius, kada nubukintas kasdienės rutinos, skubėjimo, pinigų, reklamos galios, garbės ir šlovės troškimo pasijausdavau šiukšle ir trokšdavau nebebūti. Net ir man – tokiam, kuris beprotiškai užsispyręs ir imlus, kartais gyvenime būna akimirkų, kai viskas pradeda nebeteikti laimės, džiugesio, kai niekas nepriverčia jaustis patogiai gyvenant savame kūne. Kai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų nori padaryti, – išeiti.

Praeitą pavasarį mane dažnai aplankydavo jausmas, kad viskas nusibodo. Gyvenau labai tikslingai: nuostabus, pakankamai gerai apmokamas darbas, sporto klubas, subalansuota mityba, griežta disciplina, fizinis tobulėjimas. Ir vis dėlto, nors taip pat, kaip ir aš, aplink mane gyveno visas pasaulis, man to atrodė negana. Man buvo sukakę vos dvidešimt, o aš jaučiausi taip, lyg niekas daugiau nebenutiks. Lyg niekas priekyje manęs nebelaukia.

Gyvenau Londone ir šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų būtų mane supratęs. Kiekvieną rytą nubudęs aš užsidėdavau linksmojo Edvino kaukę ir išskubėdavau į gatves. Vakarais krisdavau į lovą ir kietai užmigdavau. Stumdžiau dienas kaip pokerio kamuoliukus. Tačiau vieną dieną pajutau, kad nebeturiu jėgų daugiau apsimetinėti. Gulėjau skvere ant pievutės ir mano akyse susitvenkė ašaros. Atsistojęs aš pradėjau kiūtinti namų link ir man pasidarė labai bloga. Atrodė, jog dūstu. Stovėdamas metro maniau, kad numirsiu ir kad niekas to net nepastebės. Tą akimirką meldžiau savęs dar truputį pakentėti, ir viskas staiga apsivertė…

Išnykimo idėja nubluko

Buvo akimirkų, kada gulėdamas lovoje aš žvelgdavau į lubas ir įsivaizduodavau tą akimirką, kada atsistosiu ir uždarysiu namų duris iš kitos pusės. Kai pučiant žvarbiam vėjui aš judėsiu palengva tilto link basomis. Ta išnykimo idėja atrodė labai reali, kaip ir visus kartus iki to. Juokingiausia arba graudžiausia tai, kad man niekada nebuvo priežasties būti nelaimingam. Ir vis dėlto, kažkaip tiems laikotarpiams užplūdus, pasijausdavau sutriuškintas, pažemintas savęs paties, neteisingas sau pačiam, jausdavausi depresyviu, destruktyviu, vienišu, šaukiančiu, kaukiančiu, klykiančiu, bet neišgirstu, nelaimingu vaiku. Todėl, kad nežinojau viso to priežasties, aš nežinojau, su kuo turėčiau kovoti.

Tomis dienomis ir naktimis, kurios kartais užsitęsdavo iki ištisų savaičių, aš gulėdavau lovoje apsimesdamas, jog karščiuoju. Mano kūnas tomis dienomis nebepriklausydavo man. Aš negalėdavau išlipti iš lovos. Žvelgdavau apatiškai į sieną ir glostydavau ją pirštais.

Atleidimo sau pačiam link

Tais periodais aš padariau labai daug nuodėmių prieš save patį. Aš save nuteisdavau ir tam nereikėjo išrasti jokių biblijų. Padariau tokių dalykų, už kuriuos sau ilgai neatleisiu, nes tam reikia laiko.

Savo išsigelbėjimą aš atradau kūryboje. Prisimenu ramybės ir jaukumo vakarus, kada mano kambarėlyje nušvisdavo naktinė lemputė, patefonas vėl pradėdavo groti vinilo plokšteles, o plunksnakotis liesti puslapius. Tais vakarais, tą nemeilę pildamas ant popieriaus lapų, paversdavau ją meile. Tomis naktimis, kada aš mylėdavausi su savo vidiniais demonais, manyje pradėdavo gimti meilė sau ir drąsa pasipriešinti negatyvioms, destruktyvioms mintims. Ir visos tos kovos bei meilės vaisius – mano knygos. Gyvendamas savo paties kalėjime aš parašiau ir savo paskutiniąją „Septyneri metai už grotų“, kuri dabar jau pasirodė prekyboje.

Visi mes turime sparnus

Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.

Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-07.


Ant podiumo – spalvingi kybartietės darbai

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Gruodžio pradžioje Kaune savo darbus pristatė mūsų rajono gyventoja. Čia jau trečią kartą vyko renginys, pavadintas „Kūrybos podiumu“.

Šįmet mados kūrėjų mėgstamas renginys subūrė įvairiausių sričių žmones, neabejingus kūrybai, menui ir rankdarbiams.

„Kūrybos podiumui“ savo darbus pateikė ne tik patyrę, jau savo prekės ženklus vystantys dizaineriai, bet ir pradedantieji kūrėjai. Tarp ant podiumo savo darbus pristačiusių pradedančiųjų buvo ir kybartietės Jolantos Įkasalienės autoriniai „Jolanta felted wool“ velti šalikai. Apie šią darbštuolę jau rašėme rugsėjo pradžioje.

Pati kybartietė savo darbus pristato taip: „Mano aistra – ryškios, linksmos, šiltos spalvos. Visa tai yra sudėta originaliuose autoriniuose rankų darbų kūrybiniuose darbuose. Velti šalikai, segės jus pakerės, pakels jums nuotaiką, sušildys ir primins, kokie esate ypatingi ir nepakartojami.“

Jolantos kūriniai sulaukė daug šiltų atsiliepimų ir profesionalų įvertinimo. Jos darbus šiuo metu galima pamatyti ir įsigyti Virbalio kultūros centre.

„Santakos“ inf.

Donato ZAŠČIURINSKO nuotr. Praeitą savaitgalį ant podiumo puikavosi kybartietės Jolantos Įkasalienės (viduryje) ryškiaspalviai vilnos šalikai.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-16.


Nuovadoje įsikurs globos namų padalinys

Buvusioje Kybartų policijos nuovadoje jau nuo pavasario tuščia. Vietiniai žmonės svarsto, kodėl šiose neblogai išsilaikiusiose, prižiūrėtose patalpose nieko nedaroma. Pastatas jau pradėtas niokoti, nuo langų lupinėjamos skardos, primėtyta šiukšlių.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė sakė, jog jau yra nuspręsta, kad šiose patalpose, pirmajame aukšte, bus įkurdinti vaikų globos įstaigų ugdytiniai.

– Dar pavasarį Savivaldybėje buvo svarstyta mintis vaikų reikmėms pritaikyti buvusios Kybartų policijos nuovados patalpas. Jos pasirinktos dėl to, kad šalia – vaikų lopšelis-darželis su lauko žaidimų įrenginiais, pavėsinėmis. Į bendruomeninių globos namų padalinį pirmiausia išsikels patys mažiausi vaikų globos namų gyventojai su sesėmis ar broliais, – sakė D. Riklienė. – Jau yra parengtas techninis projektas, nupirkta ekspertizė, kuri dabar grąžinta pataisyti, ir bus imtasi darbų.

Pastato likimu susirūpinusi ir Kybartų miesto bendruomenė, turinti patalpas antrajame aukšte ir mansardoje. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius pasakojo, jog dabar, kai atšalo, visas statinys liko praktiškai nekūrenamas, nes bendruomenė savo patalpas dujiniais šildytuvais pašildo tik vykstant renginiams.

– Anksčiau, kai apačioje veikė nuovada, mums irgi buvo jaukiau, nereikėjo tiek šildyti, o dabar patalpose jau jaučiama drėgmė. Kai pašildome savo kabinetus ir salę, ant sienų kaupiasi kondensatas, jos rasoja, tad su nerimu laukiame šaltesnių orų. Mes nesame pajėgūs nuolat šildyti visą aukštą. Neturime tam lėšų, juolab kad iš apačios veržiasi šaltis, – sakė V. Katkevičius.

Bendruomenės patalpose savo kambarėlį repeticijoms turi moterų vokalinis ansamblis „Gija“, salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus vietiniam tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti. Mansardoje bendruomenė nori įruošti muziejų iš kybartiečių surinktų miesto istorijos eksponatų. Kadangi patys gražiai susiremontavo patalpas, jų rūpestis dėl „verkiančių“ sienų – gana pagrįstas.

Tačiau, kaip teigė D. Riklienė, šįmet darbai pradėti tikrai nebus, tad bendruomenei šią žiemą teks prakentėti ir rūpintis patiems, kad nesupelytų sienos. Savivaldybėje pradėta įgyvendinti institucinė vaikų globos pertvarka, kurios viena iš krypčių – reorganizuoti Kybartų vaikų globos namus, turėtų būti baigta tik iki 2020 m.

Šiuo metu Vilkaviškyje, Nepriklausomybės gatvėje, yra nupirktas keturių kambarių butas, kuris pritaikomas gyventi vaikų namų globotiniams, lankantiems Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrių. Jaunuoliams nereikės važinėti į mokymo įstaigą iš Kybartų vaikų globos namų.

Priminsime, jog remiantis pertvarkos planu, vaikai, kurių neaugins tėvai ar globėjai, gyvens ne po vienu stogu didelėje įstaigoje, bet bendruomeninių globos namų padaliniuose. Nepilnamečiai bus apgyvendinti butuose ar namuose įvairiose rajono vietovėse po šešis, daugiausia – po dešimt viename būste.

Savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas Budinčio globotojo veiklos organizavimo Vilkaviškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašas. Ieškoma globėjų, kurie priimtų vaikus į savo šeimas. Jų pakankamai neradus, bus steigiami bendruomeninių globos namų padaliniai. Vieną iš jų ir numatyta įkurdinti buvusios Kybartų policijos nuovados pastate.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Bendruomenės namų salėje įkurtas nedidukas atminimo muziejus tautodailininkui Kajetonui Eismontui atminti.

Publikuota: „Sankata“, 2017-12-16.


Pilką kasdienybę kybartietė nuspalvina ryškiomis vilnos spalvomis

Kategorija : Aktualijos , Kultūra , Miestas

Kybartietė Jolanta Įkasalienė vietiniams gyventojams pažįstama ne tik kaip socialinė darbuotoja. Vilkaviškio socialinės pagalbos centre dirbanti moteris mažiau gyvenimiškų įgūdžių turinčioms šeimoms yra ir draugė, ir patarėja. Tačiau laisvalaikiu ji mėgsta pabūti viena ir kurti spalvingus rankdarbius.

Dešimtus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbanti kybartietė sako, jog kiekvienas turi savo istoriją ir patirtis. Visi nusipelno pagarbos ir supratimo, kad ir kiek būtų pasiekę ar apskritai nenorėtų nieko siekti.

– Kiekvienas viskam turime savų priežasčių ir tik mes patys jas žinome, – sakė šiluma ir gerumu spinduliuojanti moteris. – Kiekvienas yra individualus, kad ir kaip sunku būtų aplinkiniams tai pripažinti ir priimti kitokį žmogų.

Darbas su kybartiečių šeimomis – tik viena iš J. Įkasalienės veiklų, kuri labiausiai matoma visuomenės. O po darbo, laisvadieniais ir išeiginėmis dienomis moteris dažnai prapuola savo pamėgtame kambarėlyje namo rūsyje. Čia – jos vilnos studija. Šioje patalpoje gimsta jaukūs ir spalvingi vilnoniai šaliai, segės, rankinės.

Švelnia vilnos skleidžiama energija Jolanta susižavėjo prieš keletą metų. Tuomet išskirtiniais aksesuarais mėgstanti puoštis moteris pabandė nusivelti sau rankinę, nes sakė neradusi tokios, kokios tuo metu norėjusi. Iš internetinės parduotuvės parsisiuntusi vilnos, darbšti kybartietė savo sumanymą įgyvendino. Tačiau nuo tos dienos mažame kambarėlyje užtrukdavo vis dažniau ir su vilna jau nebesiskyrė.

Jolantą tiesiog užbūrė vilnos šiluma ir gera energija. Švelnios prigimties moters rankose ši žaliava virto daugybe spalvingų šalių ir gėlėtų segių. Eksperimentuodama su įvairiomis vėlimo technikomis, Jolanta atrado savo vėlimo stilių ir sukūrė jau nemažai originalių daiktų, kurie puošia ne tik ją, bet ir jos pažįstamas moteris, drauges, artimuosius.

Pamačiusi kybartietės kurtus veltinukus, surengti fotosesiją Vilniuje jai pasiūlė fotografė Paulina Šalaševičiūtė. Tad Jolanta dabar turi puikių savo gaminių nuotraukų Vilniaus senamiesčio fone.

– Tiesą sakant, nuotraukos – tai beveik viskas, kas liko iš mano dirbinių. Namuose šiuo metu turiu tik segių – ir tai ne visos jos užbaigtos, – sakė pašnekovė. – Beveik viskas, ką padarau, iškeliauja iš namų. Man smagu, kad pamačiusios mano kūrinius moterys užsimano juos nešioti. Tai man yra didelis įvertinimas. Mano spalvų deriniai – gana drąsūs, ryškūs. Mėgstu derinti sodrias spalvas. Juk kasdienybė ir taip pilkoka, tad tas spalvingumas tarsi išlaisvina.

Veldama šalį Jolanta sugaišta apie aštuonetą valandų. Ilgiausiai užtrunka spalvų derinimas, raštų dėliojimas. Moteris džiaugiasi, jog savo pomėgiui turi atskirą patalpą ir gali ant stalo palikti nebaigtą darbą. Įvairiaspalviai šaliai gimsta iš įkvėpimo, nė vieno, pasak jos, nedariusi per prievartą.

– Man tai tarsi meditacija. Vilnos lietimas, jos spalvos, gera energija nukelia lyg į kitą pasaulį. Galvoje nelieka jokių blogų minčių. Ir laikas, atrodo, sustoja. Kartais net pati nepastebiu, kad kurdama praleidžiu daugybę valandų, kai kada – net iki paryčių. O būna dienų, kai net durų į tą kambarį neatidarau, – pasakojo jauna moteris.

Savo šalius Jolanta velia šlapiuoju būdu. Sausas vėlimas, badymas adatomis jai ne prie širdies. Smagiau, kai visą kūrybos procesą galima „išjausti“ rankomis. Moteris dažniausiai renkasi merino vilną. Ji švelni, maloni liesti ir dėvėti.

Naginga kybartietė savo namuose užsiima ne tik vilnos vėlimu. Jolanta siuva ir linines sukneles. Jos – taip pat ryškios, išskirtinės, tačiau tvarkingo ir elegantiško kirpimo. Moteris ir pati labai mėgsta dėvėti liną, nes šis – labai patogus: vasarą vėsina, o kai vėsu – šildo.

J. Įkasalienė yra ir puiki šeimininkė. Savo namiškius ji neretai palepina įvairiais skanėstais – kad ir pačios keptu šimtalapiu, kurio receptą ir gamybą ilgai tobulino.

Paulinos ŠALAŠEVIČIŪTĖS nuotr. Jolantos Įkasalienės sukurti šaliai ir segės – skoningai suderintų gana drąsių, ryškių spalvų, todėl tinka dėmesio nebijančioms moterims.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2017-09-09.


Paroda „Šviesos ženklai“

Rugpjūčio 29 d.popietę A.Kezio galerijoje įvyko parodos „Šviesos ženklai“ pristatymas ir poezijos valanda.

Skambėjo tibetietiški varpai ir mano eilės. Popietę praturtino vilkaviškietės Vaidos Diržiuvienės žodis, pajevonietės Rimos Čiuprinskienės, kybartiečių mokytojų Vilijos Murinienės, Laimutės Kriščiūnienės, Gailutės Ivaškevičiūtės mintys apie kūrybą. Pradžiugino popietės metu dailininko Vlado Markūno įgudusia ranka įamžinti klausytojų portretai.


V. Žalienės tapybos paroda

Kategorija : Kultūra

Pasaulio kybartiečių draugijos A.Kezio galerijoje veikia Vilijos Žalienės tapybos paroda „Šviesos ženklai“.

Rugpjūčio 29 d. 16 val. A. Kezio galerijoje Vilijos Žalienės poezijos popietė „Vakaris vėjas“.

Kviečiame dalyvauti.


„Vaivora“ dainomis palydi broliams Vailokaičiams skirtus renginius

Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, vadovaujamas Irmos Menčinskienės, Kaune dalyvavo renginyje broliams Jonui ir Juozui Vailokaičiams pagerbti.

Kauno „Ąžuolyno“ keliautojų klubas, siekiantis pažinti su Sąjūdžio banga pakilusią Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo 100-metį, lanko įžymias Lietuvos vietas, ruošia atmintinus renginius. Kad tas pavasarinis trispalve pražydęs žiedas niekada nenuvystų mūsų širdyse! – tokį gyvenimo prasmės šūkį skleidžia klubas. „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o po to prisiminti visas įdėtas pastangas – atpildas“, – sako klubo vadovė Laimutė Burinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus stengiasi viską įamžinti, kurdamas filmus apie „Ąžuolyno“ klubo veiklą.

Atsiradus bendrystei ir galimybei, su nenuilstančiais kauniečiais susitikome Šančių mokykloje. Šios pavyzdinės mokyklos įkūrėjai, žymiai pedagogei ir skautininkei Vladai Arminaitei atminti 2000-aisiais metais čia buvo atidengta atminimo lenta.

Pastatas statytas tarpukariu iš Palemono plytinės plytų (tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio plytinė. Jis norėjo visą Lietuvą matyti mūrinę). Įėjus į šį didžiulį pastatą atrodė, kad patekome į muziejų. Koridoriuose – įspūdingi senosios Lietuvos buities eksponatai. Mokyklos salėje, pavadintoje Antano Smetonos vardu, vyksta gausybė renginių. Čia neseniai buvo paminėtos Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 132-osios gimimo metinės.

Mūsų vokalinio ansamblio „Vaivora“ kelionės tikslas buvo dainomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo 100-mečio paminėjimo, renginyje pagerbti brolius signatarą Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius. Čia, Šančiuose, buvo pirmoji signataro Jono šeimos gyvenamoji vieta. Jo vaikai lankė šią Šančių mokyklą, kurioje ir vyko renginys.

Broliai Vailokaičiai daug davė Lietuvos klestėjimui visose srityse: pramonės, švietimo, žemės ūkio… O ką jau kalbėti apie tūkstančius sukurtų darbo vietų.

Į jiems pagerbti skirtą renginį rinkosi „Ąžuolyno“ klubo nariai, kiti kauniečiai. Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas pasakė gražią kalbą apie Vailokaičius, asmenybes, kurių tauta niekada negali pamiršti. Su mūsų ansambliu noriai renginiuose dalyvaujanti aktorė Alvyda Sipienė pristatė Kovo 11-osios akto signataro Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis – gyvenimo ir veiklos bruožai“. Ji gana smulkiai nušvietė visą signataro Jono ir jo brolio kunigo Juozo gyvenimo kelią ir dėl mylimos Tėvynės nuveiktus darbų „kalnus“.

Mūsų vokalinis ansamblis „Vaivora“ tarp pasisakymų įsiterpdavo dainomis. Buvome gražiai sutikti ir išlydėti, jautėme, kad buvome laukiami.

Irena BACEVIČIENĖ
Vokalinio ansamblio „Vaivora“ narė

Nuotr. Kybartų dainininkės renginius apie Vailokaičius pagyvina ne tik savo dainomis, bet ir brolių nuotraukomis bei knygomis.


Laurai

Iš tarptautinio pučiamųjų instrumentų festivalio Kroatijoje grįžo Mažasis Kybartų orkestras (vad. Aidas Ziegoraitis). Buvusių kybartiečių, o dabar jau vilniečių orkestras kurortiniame Splito mieste organizuotame festivalyje nuskynė visus įmanomus laurus.

Aplenkę orkestrus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir pačios Kroatijos, lietuviai surinko daugiausiai taškų, pelnė I vietą tarp savo kategorijos orkestrų ir nominaciją už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį. Jiems festivalyje talkinęs „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

https://www.youtube.com/watch?v=2lFq4fza4n0

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-29.


Paroda virto tikru kaubojų vakarėliu

Kategorija : Kultūra , Kybartai spaudoje

Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje, atidaryta Zino Kazėno-Zikos paroda „Laukiniai vakarai + Rodeo“. Joje eksponuojami fotografijos, fotografikos, tapybos darbai, asambliažai, videofilmai, diržų ir sagčių kolekcijos.

Per parodos atidarymą skambėjo Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Žemyna“ atliekama lietuviška ir amerikietiška muzika, vyko mokinių piešinių konkurso apdovanojimai. Gausiai susirinkę svečiai dėvėjo kaubojišką aprangą arba vietoje buvo apdalyti jos elementais.

Linksmas ir jaukus menininko žmonos Marijos pasakojimas bei paties Zino atsakymai į klausimus nunešė toli į didžiulę Ameriką. Renginyje apsilankė JAV ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių vadovė Heather Steil, lydima ambasados kultūros reikalų asistentės Jūratės Kirvaitienės. Tarp garbingų svečių buvo ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Kazys Kiaulakis bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo nemažas būrys jaunimo.

Ambasados atstovė dėkojo Z. Kazėnui už tiltą, kurį jis nutiesė tarp Amerikos ir Lietuvos. Pasak amerikietės, Z. Kazėnas pats yra kultūros „paminklas“, jau tris dešimtmečius rodantis meilę Amerikai. Buvo atsimintas ir labai geras parodos autoriaus draugas kybartietis Algimantas Kezys. Z. Kazėnas ir įkalbėjo menininką atiduoti savo darbus Kybartams.

Kaip pasakojo Z. Kazėno žmona Marija, prerijos, kaubojų apranga, stilius, gyvenimas, gamta – paslaptinga terpė, kurią vyrui vis labiau norėjosi pažinti. Tad į Ameriką Zinas keliaudavo vos tik ištaikęs progą. Kelionėse po šią didelę šalį gimė ne tik nuotraukos, bet ir kaubojų portretų eskizai, kuriuos menininkas, kaip pats sakė, nupiešdavo labai greitai ir su įkarščiu. Jų tobulinimas vėliau užimdavo kur kas daugiau laiko nei pats piešimas. Dabar, sukabinti ant specialių sienelių, jie yra sužymėti pagal valstijas ir net turi kaubojų pasų ar vairuotojų pažymėjimų numerius.

Į klausimus atsakinėjęs Z. Kazėnas pasidžiaugė, jog domėjimasis kaubojų tema Lietuvoje plečiasi, o pats jis kaubojų gyvenimo romantika užsikrėtė dar mokyklos laikais, klausydamasis gražiai skambančios jo mokytojo bandžos bei žiūrėdamas filmą apie laukinius vakarus „Šaunioji septyniukė“. Z. Kazėnas papasakojo, kad pirmą kartą į JAV išvyko 1986 m. Tuo metu ten buvo eksponuojama didžiausia jo personalinė abstraktaus meno paroda.

Po kalbų, sveikinimų ir klausimų susirinkusieji galėjo apžiūrėti kaubojų portretus, keletą fotografikos darbų bei menininko sukauptų diržų kolekciją. Trumpai pabendravę, visi vyko į Kristijono Donelaičio gimnaziją, kur pristatyta į A. Kezio galeriją netilpusi antroji parodos dalis „Rodeo“.

Abi parodas Kybartuose galima apžiūrėti iki gegužės 14 d. Gali būti, kad K. Kiaulakio prašymu ši paroda vėliau stabtelės ir Vilkaviškyje.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis pristatė neeilinės parodos autorių Ziną Kazėną (pirmas iš dešinės).

Publikuota: „Santaka“, 2017-04-27.


Zinas Kazėnas Kybartuose

2017 m. balandžio 21-osios vidurdienį Pasaulio kybartiečių Algimanto Kezio galerijoje KYBARTUOSE (J. Basanavičiaus g. 9) vos tilpo žiūrovai. 

Savito Lietuvos menininko Zino Kazėno parodos „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atidarymas subūrė meno ir kultūros žmones iš Vilniaus, Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio ir kt. Svečius nuotaikingai pasitiko Kybartų kultūros centro kapela „Žemyna“, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, priminęs, kad tai – vienas iš renginių, kuriuo PKD švenčia savo gyvavimo 10-metį, galerijos mecenatas Rymantas Vaičaitis.

Apie menininko Zino Kazėno kūrybą, beveik 30 metų trunkančią Zino draugystę su Amerika ir jos kultūra kalbėjo JAV ambasados patarėja ryšiams su visuomene Heather E. Steil. Z.Kazėno kūryba kaip kultūros fenomenu, pasiekusiu Sūduvą, džiaugėsi Vilkaviškio vicemeras Kazys Kiaulakis, Kybartų seniūnas Romas Šunokas, jau prieš trejetą metų savo garaže ,,įrašęs“ Ziną į meno draugų ratą.

Daina apie Lietuvą susirinkusiuosius pasveikino Daivos Berkevičiūtės  ir Ivetos  Žadavičiūtės duetas iš Kybartų K. Donelaičio gimnazijos. Parodos pristatymą žaismingai vedė menininko žmona, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik-Kazėnienė. Jaunatvišku polėkiu ir šmaikštumu žavėjo parodos autoriaus pasakojimas apie kūrybos kelią, apie laisvės polėkį ir įkvėpimo džiaugsmą.

Po pietų veiksmas persikėlė į Kybartų K. Donelaičio gimnazijos Aktų salę – pagaliau suremontuoto senojo Raudonosios mokyklos pastato II aukštą. Naujutėlėje bibliotekoje ir numatomoje kurti gimnazijos Meno nišoje ant sienų puikavosi medžio pliauskose Zino-Zikos tapyti kaubojų portretai, ant molbertų – fotografijose jo ,,pagautos“ Laukinių Vakarų akimirkos. Svečius gimnazijos bendruomenei pristatė direktoriaus pavaduotoja ugdymui, PKD valdybos narė Jolanta Janulaitytė.

Menininko Zino Kazėno laisvumas, humoras puikiai atpalaidavo dalyvius, visi noriai klausinėjo apie Ameriką ir dalyvavo žinių apie šį žemyną viktorinoje. Aktyviausi gimnazistai, mokytojai, Z. Kazėno iš anksto gimnazijoje inicijuoto piešinių konkurso dalyviai apdovanoti JAV ambasados Lietuvoje ir paties Zikos rankomis sukurtais prizais. Susidomėjimo susilaukė Zino-Zikos videofilmukai apie Ameriką.

Grįžęs į Vilnių menininkas perduoda kybartiečiams, kad jiedu su žmona mano, jog pas mus buvo vienas geriausių renginių. O juk jis jau išmaišęs su šiuo projektu Lietuvą skersai išilgai… Žada sukurti filmuką, kuriame sumontuos ir garso, ir muzikinį takelius… Dėkui už viską, ZIKA: Pasvalio lygumose gimęs, su akt. Remigijum Adomaičiu vieną mokyklos suolą trynęs, su mūsų kraštiečiu Algimantu Keziu glaudžiai ir ilgai draugavęs, talentų talentais, šiluma ir paprastumu apdovanotas, kosmopolitiškasis Žmogau!

PKD valdybos vardu potyrius užfiksavo Vilija Žalienė, Violeta Mickevičiūtė

Apie renginį taip pat skaitykite:
Lietuvos aidas, 2017-04-29, Povilas Šimkavičius, 04.29. „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus.

Alkas.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, „Laukiniai vakarai. Rodeo“ atkeliavo į Kybartus (nuotraukos).

Delfi.lt, 2017-04-25, Povilas Šimkavičius, Žinomo fotografo paroda Kybartuose: meilė Amerikai veržėsi netramdoma jėga.

Edmundo Žalio nuotraukos.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian